„Aš informaciją gaudavau iš laikraščių, o kai jų neliko, mano laikraščiu tapo internetas. Jame naršau po visokius puslapius“, – poreikiu būti elektroninėje erdvėje ir socialiniuose tinkluose dalijasi vienas žinomiausių televizijos veidų Henrikas Vaitiekūnas. Internete rašytojas ir žurnalistas ne tik ieško medžiagos straipsniams, tačiau ir mezga pažintis „Facebook‘e“.
Daugiau nei 40 metų dirbau žurnalistikoje, kai iš televizijos išėjau į spaudą, pagalvojau, kad ji man yra ganėtinai specifinė. Dirbu laikraštyje „Lietuvos sveikata“, kurį, kaip ir galima nuspėti pagal pavadinimą, skaito daktarai. Tačiau pats rašau ne tik daktarams įdomiomis temomis, bet visiems, tai man redakcija patarė praplėsti ratą ir dėti tekstus į „Facebook‘ą“. Pasakiau, kad jo neturiu. Paprašė, kad pasidaryčiau. Man draugai padėjo anketą jame susikurti. Nuo to laiko praėjo devyneri metai.
12500 sekėjų ir dar kokius 2000 užblokuotų profilių.
Nesu tas, kuris save fotografuoja, fiksuoja. Dedu į „Facebook‘ą“ tik ypatingus atvejus – savo rašinius su labai aiškiu tikslu. Noriu praplėsti skaitytojų ratą, nes tas kuris rašo visada nori, kad jį kuo daugiau žmonių skaitytų. Kartais laikraščio tiražas yra didelis, bet internete perskaičiusiųjų yra daugiau. Ir man tai labai patinka.
Pavyzdžiui, vakarykštės dienos įrašas „Facebook‘e“. Dukra man atneša dėžutę sausainių, paduoda ir sako: „Pažiūrėk, kas ant jų užrašyta“. Ant dėžutės parašyta „Pono Vaitiekūno sausainiai“. Buvo labai įdomu sužinoti, ką žmonės apie tai šneka. Tai yra tam tikras žaidimas, kurio, pavyzdžiui, Vaitiekūnienė kratosi. Mano daugelis draugų sakė, kad gaila, jog negali mano straipsnių skaityti – laikraščio neranda, o „Facebook‘o“ neturi. Algimanta Žukauskienė sakė, kad nenori. „Tele2“ organizuojamame susitikime „Senjorų savaitės“ metu galėsime pasiaiškinti, kodėl ji nenori to „Facebook‘o“ kurtis.
Aš esu labai užsiėmęs. Turiu rašinių atidavimo grafiką – visada iki vidurdienio parašau tekstą. Man smagu, juk esu ir spaudos žmogus, o televizijoje pradirbau 42-ejus metus. Natūralu, kad negaliu gyventi be informacijos. Kiti mano draugai, kaip ir mano anūkai, informaciją gauna kitu keliu. Aš gaudavau ją iš laikraščių, o kai laikraščių neliko, mano laikraščiu tapo internetas. Jame naršau po visokius puslapius.
Be to, rašant tokiame specifiniame laikraštyje apie mediciną, tai ką toks Vaitiekūnas gali apie mediciną parašyti? Man reikia žinių, todėl naršau ir ieškau. Praėjusių metų spalį išleidau knygą „Felčerio užrašai“. Iki dabar važinėju su tos knygos pristatymais po visus rajonus ir miestelius. Tik atvykus, man jau nebereikia prisistatinėti, žmonės mane žino iš „Facebook‘o“.
Ištisai pasako. Tada nejaukiai jaučiasi tie, kurie nežino, kas tas „Facebook‘as“. Yra tokių kaip A. Žukauskienė – neturi laiko ir nenori. Taigi čia nėra prievarta. Mano anūkai turi „Facebook‘o“ profilius, bet jais nesinaudoja. Jie man taip nėra pasakę, bet aš manau, kad jie galvoja, jog „Facebook‘as“ yra senelių socialinis tinklas. Lyg telefonas, kuris yra ne šiuolaikinis, bet mygtukinis. Jie naudojasi kitais puslapiais. Nori nenori, aš tapau seneliu, kuris naudojasi „Facebook‘u“. Aišku, kad paburbu, kartais nuo jo pykina, kai nesąmones rašo tos keistos mamytės, bet aš negaliu be to gyventi, tai yra mano informacinis laukas.
Labai nedaug. Kalbant apie internetą, tai yra šeimos tradicija. Iš ryto ateina Vaitiekūnas ir Vaitiekūnienė, abu turi kavos puodelius. Prisijungia ir mūsų katytė Busi, kuri žino, kad ateina į spaudos apžvalgą. Tada Vaitiekūnienė geria kavą, o Vaitiekūnas daro internetinės spaudos apžvalgą ir katė visada įdėmiai klausosi taip pat. Čia yra pirmoji dienos dalis.
Kada aš jau turiu ruoštis darbui – ieškau informacijos, domiuosi, skaitau. Gailiuosi kaip reikiant, kad nemoku gerai užsienio kalbos, čia yra mano minusas. Nors kažkuria prasme, tai džiaugiuosi, kad nemoku, nes tada jau užsiknisčiau internete, nes skaityčiau ir skaityčiau. O dabar išeina valanda ryte ir valanda vakare.
Labai retai kam išsiunčiu pasiūlymą draugauti, išskyrus žmogų, kurį pažįstu arba kuris mane domina. Taip mes susidraugavom mano pasiūlymu su Andriumi Užkalniu ir Fausta Marija Leščiauskaite. Tokius žmones, kurie mane domina, pats pasikviečiu į draugus, bet tai būna ne daugiau dešimt žmonių per metus. Pats kasdien pasiūlymų draugauti gaunu po kelis. Tada patikrinu, kas tai per žmogus – ne pagal išsilavinimą ar amžių, bet pagal tai, ką jis savo „Facebook‘e“ rašo.
Taip. Jau keturi tiražai išėjo mano tos knygos. Niekada jos nebūtų išėję tiek daug, jeigu Vaitiekūnas nebūtų dirbęs tiek metų televizijoje ir nerašytų į „Facebook‘ą“. Pažįstu žmonių, kurie labai retai naudojasi internetu, bet turi elektroninį paštą. Parašau straipsnį, išsiunčiu redakcijai ir tada dublikatą to straipsnio siunčiu elektroniniu paštu, paskirtyje įrašydamas „Prenumeratoriams“. Yra gal kokie 15 žmonių, kurie mano straipsnius skaito elektroniniame pašte. Manau, kad tai irgi yra naujosios technologijos.
„Tele2“ kviečia jau spalio 1 dieną (artėjantį antradienį, 13 val.) į Palangos koncertų salę, kur jūsų lauks pokalbis su žurnaliste Algimanta Žukauskiene bei žurnalistu, rašytoju Henriku Vaitiekūnu. Pokalbį moderuos Arnoldas Lukošius. Dalyvauti galima be registracijos.
Prisijunkite prie tų, kurie anksčiausiai neria į TELE2 naujienų ir mažų kainų pasiūlymus. Privatumo politika.