Aktualu daugeliui: psichologas paaiškino, kodėl protas neišsijungia net uždarius kompiuterį

Natūralu, kad nemažai žmonių jaučia nuovargį, įtampą ar vis sunkiau „atsijungia“ po darbo valandų. Psichologas, atidos (angl. mindfulness) praktikas Paulius Rakštikas primena, kad problema nėra pats tempas, o tai, kaip mes jį išgyvename: „Kuo daugiau intensyvumo, tuo daugiau ribų reikia.“ Todėl, anot jo, svarbiausia – pasiruošti tam sąmoningai: aiškiai planuoti, mokėti perjungti dėmesį ir realiai įsivertinti, kiek galime pakelti. Tai paprasti, bet labai žemiški įrankiai, kurie padeda išlikti stabiliems net tada, kai aplink – darbų maratonas.

„Tele2 Verslui“ tinklalaidės „Emocinis atsparumas versle“ vedėjas Almantas Dulkys kartu su P. Rakštiku kalbėjosi apie tai, kaip darbingiausiais laikotarpiais nepamesti savęs ir išlikti sąmoningam.

„Artėja Kalėdos – laikas, kai visi turim dirbti beprotiškai daug. Tai kaip, dirbant beprotiškai daug, išlaikyti sveiką protą?“ – retoriškai klausia A. Dulkys.

P. Rakštikas neslepia, kad pats gyvena gana intensyviu ritmu: „Aš dirbu intensyviai. Ir kai ilsiuosi – ilsiuosi intensyviai. Bet tikrai ne visi taip gyvena ir ne visiems taip tinka.“ Jo poilsis glaudžiai susijęs su šeima, kuri jam suteikia daugiausia prasmės ir energijos: „Aš matau prasmę praleisti kokybišką laiką su šeima. Vasarą noriu su jais būti kelis mėnesius, todėl kitu metu stengiuosi labiau.“

Vis dėlto jis pabrėžia, kad joks vienas modelis netinka visiems: „Balansas nėra privalomas. Jis rekomenduojamas. Viskas priklauso nuo to, kokią prasmę matom.“

Psichologas sako, kad intensyvumo problema prasideda nuo to, kad žmonės neįsivardija realių ribų: „Žmonės nuoširdžiai linkę ignoruoti savo ribotumus. Jie daro daugiau, negu gali, net neįvardindami to sau.“

Didžiausia klaida – manyti, kad intensyvumui tereikia „pridėti dar vieną praktiką“: „Žmonės įsivaizduoja, kad intensyvume jie gali daryti viską tą patį ir dar plius kažką papildomai. Bet jeigu intensyvumas auga, reikia ne tik kažką pridėti — reikia kažko ir atsisakyti.“

Planuoti intensyvumą – būtinybė

P. Raštikas sako gerai pažįstantis savo metų ritmą: „Mano intensyvumas visada būna rudenį. Tada planuoju pusvalandžių tikslumu, tariuosi su šeima, brėžiu ribas.“ Jo principas paprastas ir universalus: „Kuo daugiau intensyvumo, tuo aiškesnių ribų reikia.“

Vienas svarbiausių gebėjimų – dėmesio perjungimas: „Žmonės baigia darbą, bet galvoja apie darbą. Eina miegoti – galvoja apie rytojų. Jie fiziškai vienoje vietoje, bet galva – kitoje. Tai galima treniruoti.“

Kodėl čia toks svarbus kūnas? Pasak P. Rakštiko, „kūnas yra geriausias būdas atrakinti protą. Jeigu intensyviame galvojime bandysit mintimis nuraminti mintis – nieko nebus. Bet pakeitus pojūčius kūne, keičiasi ir galva.“

Todėl jam labiausiai padeda gamta, vanduo ir jutiminės praktikos. „Jeigu 10 metų dirbai ofise, išėjęs į mišką nieko nepajusi. Tai normalu. Tai raumuo“, – priduria jis.

Kai intensyvumas ima virsti kančia

P. Rakštikas ragina stabtelėti ir labai aiškiai paklausti savęs: „Kaip aš jaučiuosi intensyvume? Ar aš esu energingas? Ar aš esu išsekęs?“ Jis pabrėžia, kad pats intensyvumas nėra nei geras, nei blogas: „Intensyvumas tiesiog yra. Svarbu, kaip tu jį išgyveni.“

Kalbėdamas apie kasdienes įkrovos praktikas, A. Dulkys primena ir hobius. Vienas pavyzdžių – trumpas pabėgimas į tai, kas teikia malonumą: „Man užtenka 10 minučių pagroti gitara, ir aš jau įsikraunu.“

P. Rakštikas su tuo sutinka, tačiau akcentuoja esminę sąlygą: „Be prasmės jokios praktikos neveiks. Jeigu intensyvumas tau primestas, o prasmė neaiški, žmogus neturės motyvacijos daryti net tų 10 minučių.“ Todėl pirmasis žingsnis, anot jo, paprastas, bet būtinas: „Įsisąmoninti prasmę. Kodėl aš tai darau?“

Didžiausia apsauga nuo perdegimo – ribos. „Tele2 Verslui“ tinklalaidėje P. Rakštikas tai įvardija ypač aiškiai: „Kuo daugiau intensyvumo, tuo daugiau reikia ribų.“

Jos turi būti ne tik santykiuose, bet ir kasdieniuose įpročiuose: „Ribos su žmonėmis. Ribos su veiklomis. Ribos su savo sveikata. Jei rūkau – bent jau nerūkau dvigubai daugiau. Jei geriu kavą – ne dvidešimt espresso per dieną.“ Ir dar vienas svarbus priminimas: „Man sveikata nereikia rūpintis tik tada, kai intensyvumas didžiausias. Techninė apžiūra daroma prieš kelionę, ne po avarijos.“