Aktyviai socialinius tinklus naudojantis Henrikas Vaitiekūnas: „Tapau seneliu, kuris naudojasi „Facebook‘u“

„Aš informaciją gaudavau iš laikraščių, o kai jų neliko, mano laikraščiu tapo internetas. Jame naršau po visokius puslapius“, – poreikiu būti elektroninėje erdvėje ir socialiniuose tinkluose dalijasi vienas žinomiausių televizijos veidų Henrikas Vaitiekūnas. Internete rašytojas ir žurnalistas ne tik ieško medžiagos straipsniams, tačiau ir mezga pažintis „Facebook‘e“.

Kaip atsidūrėte „Facebook‘e“?

Daugiau nei 40 metų dirbau žurnalistikoje, kai iš televizijos išėjau į spaudą, pagalvojau, kad ji man yra ganėtinai specifinė. Dirbu laikraštyje „Lietuvos sveikata“, kurį, kaip ir galima nuspėti pagal pavadinimą, skaito daktarai. Tačiau pats rašau ne tik daktarams įdomiomis temomis, bet visiems, tai man redakcija patarė praplėsti ratą ir dėti tekstus į „Facebook‘ą“. Pasakiau, kad jo neturiu. Paprašė, kad pasidaryčiau. Man draugai padėjo anketą jame susikurti. Nuo to laiko praėjo devyneri metai.

Ir per tuos devynerius metus jūsų profilis išaugo – turite daugiau nei 12-ka tūkstančių sekėjų.

12500 sekėjų ir dar kokius 2000 užblokuotų profilių.

Kaip atsirenkate įrašų temas?

Nesu tas, kuris save fotografuoja, fiksuoja. Dedu į „Facebook‘ą“ tik ypatingus atvejus – savo rašinius su labai aiškiu tikslu. Noriu praplėsti skaitytojų ratą, nes tas kuris rašo visada nori, kad jį kuo daugiau žmonių skaitytų. Kartais laikraščio tiražas yra didelis, bet internete perskaičiusiųjų yra daugiau. Ir man tai labai patinka.

Pavyzdžiui, vakarykštės dienos įrašas „Facebook‘e“. Dukra man atneša dėžutę sausainių, paduoda ir sako: „Pažiūrėk, kas ant jų užrašyta“. Ant dėžutės parašyta „Pono Vaitiekūno sausainiai“. Buvo labai įdomu sužinoti, ką žmonės apie tai šneka. Tai yra tam tikras žaidimas, kurio, pavyzdžiui, Vaitiekūnienė kratosi. Mano daugelis draugų sakė, kad gaila, jog negali mano straipsnių skaityti – laikraščio neranda, o „Facebook‘o“ neturi. Algimanta Žukauskienė sakė, kad nenori. „Tele2“ organizuojamame susitikime „Senjorų savaitės“ metu galėsime pasiaiškinti, kodėl ji nenori to „Facebook‘o“ kurtis.

Ponia Algimanta sakė, kad laiko socialiniams tinklams tiesiog neturi. Kaip jūs jo atrandat?

Aš esu labai užsiėmęs. Turiu rašinių atidavimo grafiką – visada iki vidurdienio parašau tekstą. Man smagu, juk esu ir spaudos žmogus, o televizijoje pradirbau 42-ejus metus. Natūralu, kad negaliu gyventi be informacijos. Kiti mano draugai, kaip ir mano anūkai, informaciją gauna kitu keliu. Aš gaudavau ją iš laikraščių, o kai laikraščių neliko, mano laikraščiu tapo internetas. Jame naršau po visokius puslapius.

Be to, rašant tokiame specifiniame laikraštyje apie mediciną, tai ką toks Vaitiekūnas gali apie mediciną parašyti? Man reikia žinių, todėl naršau ir ieškau. Praėjusių metų spalį išleidau knygą „Felčerio užrašai“. Iki dabar važinėju su tos knygos pristatymais po visus rajonus ir miestelius. Tik atvykus, man jau nebereikia prisistatinėti, žmonės mane žino iš „Facebook‘o“.

Ar jums pasako sutikti žmonės, kad skaitė jūsų „Facebook‘o“ įrašą?

Ištisai pasako. Tada nejaukiai jaučiasi tie, kurie nežino, kas tas „Facebook‘as“. Yra tokių kaip A. Žukauskienė – neturi laiko ir nenori. Taigi čia nėra prievarta. Mano anūkai turi „Facebook‘o“ profilius, bet jais nesinaudoja. Jie man taip nėra pasakę, bet aš manau, kad jie galvoja, jog „Facebook‘as“ yra senelių socialinis tinklas. Lyg telefonas, kuris yra ne šiuolaikinis, bet mygtukinis. Jie naudojasi kitais puslapiais. Nori nenori, aš tapau seneliu, kuris naudojasi „Facebook‘u“. Aišku, kad paburbu, kartais nuo jo pykina, kai nesąmones rašo tos keistos mamytės, bet aš negaliu be to gyventi, tai yra mano informacinis laukas.

Kiek laiko per dieną skiriate „Facebook‘ui“?

Labai nedaug. Kalbant apie internetą, tai yra šeimos tradicija. Iš ryto ateina Vaitiekūnas ir Vaitiekūnienė, abu turi kavos puodelius. Prisijungia ir mūsų katytė Busi, kuri žino, kad ateina į spaudos apžvalgą. Tada Vaitiekūnienė geria kavą, o Vaitiekūnas daro internetinės spaudos apžvalgą ir katė visada įdėmiai klausosi taip pat. Čia yra pirmoji dienos dalis.

Kada aš jau turiu ruoštis darbui – ieškau informacijos, domiuosi, skaitau. Gailiuosi kaip reikiant, kad nemoku gerai užsienio kalbos, čia yra mano minusas. Nors kažkuria prasme, tai džiaugiuosi, kad nemoku, nes tada jau užsiknisčiau internete, nes skaityčiau ir skaityčiau. O dabar išeina valanda ryte ir valanda vakare.